Naudojimas: Smilkyti ant įkaitusių, bet nežioruojančių anglių.

Kilmė: Frankincenso medžiai auga Omane, Somalijoje, Etiopijoje, Jemene, pietinėje Arabijos pusiasalio dalyje ir Indijoje.

Botanika ir morfologija: Frankincensas yra sukietėjusi derva (aliejaus, gumos ir dervos mišinys) iš įvairių rūšių bosvelijų. Jis yra permatoma, trapi, balkšvai gelsvos spalvos, kriaušės formos medžiaga. Dažniausiai padengtas balkšvais milteliais nuo trinimosi į kitus gabaliukus. Kuo grynesnis frankincensas, tuo pigmentas yra šviesesnis, balkšvesnis, o medžiaga – lengvai dega. Jo skonis – kartus ir aromatinis. Lydosi sunkiai, minkštėja ir tampa lipnus kramtomas, o kai mirkomas vandenyje, išskiria vos balkšvą skystį.

Terapinės savybės: Dervos, išgautos iš tokių medžių kaip frankincensas, mira, kopalas, terpentinas ir kiti, yra didžioji dalis šių medžių imuninės sistemos. Medžių sula turi antibiotinių ir priešgrybelinių savybių ir veikia kaip feromonas plėšrūnams, kuomet medis yra užpultas parazitų. Žmonės naudoja medžių imuninės sistemos molekulinius komponentus iš dervų ir eterinių aliejų savo imuninei sistemai sustiprinti.

Tradiciniai dervos panaudojimai:

• Frankincenso derva yra deginama vietoje žvakės lauke, tam, kad atbaidytų laukinius gyvūnus ir piktas dvasias.

• Frankincenso deginimas bažnyčiose turėjo ne tik dvasinę svarbą, bet ir higienos funkciją. Žmonės viduramžiais gyveno labai nešvariomis sąlygomis, dėl to frankincenso dervos deginimas padėdavo bažnyčiai sumažinti nemalonų kvapą ir infekcijų plitimą. Taip pat, deginama frankincenso derva nuveja uodus ir muses.

Dėmesio: Neskirta jokiam vidiniam vartojimui.
Sveriama.