Pavadinimas „cinamonas“ kilo iš hebrajų ir finikiečių kalbų, o Europoje paplito pagal graikų žodį kinnámōmon. 

Cinamonas naudojamas nuo senovės laikų, II tūkstantmetyje pr. m. e. jis jau buvo naudojamas Senovės Egipte, ne kartą minimas Biblijoje. Senovės graikai ir romėnai cinamoną naudojo laidotuvių laužams, religinėms ceremonijoms (kaip smilkalus). Svarbiausiu cinamono prekybiniu centru buvo Aleksandrija, tačiau europiečiai nežinojo, kad ši brangi prekė atkeliaudavo iš Malabaro kranto. Viduramžiais prikurta visokių mitų apie cinamono kilmę – Žanas de Žuanvilis rašė, kad cinamonas žvejojamas ties Nilo ištakomis, dar pasakota legenda, kad Arabijoje milžiniški cinamono paukščiai iš nežinomų kraštų surinkdavę cinamoną ir iš jo kraudavę lizdus.

Naudojimas:

• Šiam aliejui būdingas šildantis ir aktyvinantis poveikis.

• Tinka įsitempusiems raumenims, mėšlungiui.Tinka atpalaiduojančiam, šildančiam eterinio aliejaus ir bazinio aliejaus masažui, bet su juo jokiu būdu negalima tepti gleivinių.

• Varginant virškinimo sutrikimams, skrandžio ar žarnyno skausmams. Taip pat dujų kaupimuisi, pykinimui.

• Rekomenduojami karštis cinamonų eterinio aliejaus ir bazinio aliejaus kompresai. Tačiau nėštumo metu šio aliejaus vartoti negalima.

• Tradiciškai, cinamonas, kaip ir kiti šildomąjį poveikį turintys aliejai – priskiriami afrodiziakams, tačiau su juo reikia elgtis atsargiai. 

Sinergija: Levandų, frankincenso (pluoštinių bosvelijų), citrusų, kedrų, elemi, kvapiųjų kanangų ( ylang- ylang), benzoininių styrakų.

Dėmesio:Labai dirgina odą! Naudoti tik stipriai atskiestą, kad nesudirgintų odos. Saugoti nuo vaikų. Netinka nėščiosioms. Aliejų laikyti vėsioje, tamsioje ir sausoje vietoje.

Ši informacija nėra skirtas diagnozuoti, gydyti, išgydyti, arba užkirsti kelią bet kokiai ligai.

Sudėtis (INCI): grynas cinamonų žievės (Cinnamonum zeylanicum) eterinis aliejus.